

Šiandien mada yra visur. Ji yra gatvėse, filmuose, socialiniuose tinkluose, ant raudonojo kilimo ir, žinoma, mūsų spintose. Mes kalbame apie ją kaip apie industriją, kūrybiškumą, verslą, saviraišką. Žinome, kas yra greita mada, aukštoji mada, kas yra dizaineris, kaip mada veikia visuomenę.
Bet kai galvoju apie madą, kyla daugiau klausimų. Kas iš tikrųjų yra mada? Ar kalbame apie drabužius, kuriuos apsivelkame ryte? Ar galime tai vadinti kalba? Ir jei taip, ką mes su ja sakome? Spalvomis, siluetais, medžiagomis, detalėmis? O gal kartais su drabužiais pasakome daugiau, nei patys suprantame?
Bet galbūt atsakymas slypi ne tiek pačioje madoje, kiek žmoguje.
Kiekvieną dieną darome dalykus beveik negalvodami. Pabundame, pradedame savo rutiną, ruošiamės dienai ir tada kažkuriuo metu atidarome spintos duris. Vienam žmogui tai užtrunka kelias minutes, kitam – daug ilgiau. Vienas apsivelka tai, kas pasitaiko po ranka, kitas galvoja apie spalvas ir derinius, progą ir kaip nori atrodyti šiandien.
Visa tai atrodo taip paprasta. Bet būtent čia prasideda mada.
Drabužių pasirinkimas yra vienas iš kasdienių pasirinkimų, kuriuos turime apgalvoti, ką dėvime. Mes rengiamės darbui, susitikimui su kitu žmogumi, vakarėliui, šventei, bažnyčiai ar likimui namuose. Tačiau vis daugiau pasirinkimų atsiranda mūsų gyvenime ir su jais daugiau priežasčių galvoti apie tai, ką dėvime.
Mada tapo neatsiejama nuo mūsų kasdienio gyvenimo.
Tačiau gyvenime visada buvo daugiau nei kasdienybė. Žmonės turėjo savo ritualus, tikėjimus, maldas, šventes ir ypatingas akimirkas skirtingose kultūrose ir skirtingais laikais. Drabužiai taip pat buvo jų dalis. Tam tikros spalvos, medžiagos, papuošalai ar drabužių formos galėjo turėti reikšmes, kurių negalima suprasti vien tik pamačius patį drabužį.
Religijoje tai ypač akivaizdu. Liturginiai drabužiai nėra tik dėl grožio. Jie yra simboliai, spalvos, formos ir tikslas. Jie priklauso ritualui.
Ir čia mada pradeda atrodyti šiek tiek kitaip.
Jei drabužiai gali būti ritualo dalis, galbūt jie gali tapti asmeninio ritualo forma?
Šiandien kažkas gali ne visada sustoti melstis, kaip tai darė protėviai. Jų diena užpildyta darbu, telefonais, socialiniais tinklais, susitikimais, skubėjimu. Bet kiekvieną rytą jie turi stovėti prieš spintą ir nuspręsti, kas jie bus šiandien.
Tai gali būti tik kelios sekundės. Galbūt pusvalandis.
Bet tuo metu žmogus nusprendžia, kaip nori būti matomas pasaulio.
Man įdomu galvoti apie tai, ar ši maža kasdienė pauzė gali turėti kažką panašaus į ritualą. Ne religine prasme, bet akimirką, kai žmogus trumpam sustoja ir pasirenka, ką nori išreikšti.
Ir todėl mada man nėra tik tendencijos ar nuolat besikeičiantys drabužiai.
Mada gali būti tapatybės kalba.
Kartais žmogus tiesiog nežino, ką jų drabužiai sako kitiems. Spalva gali būti ryški ir provokuojanti. Siluetas gali būti kuklus. Medžiaga gali suteikti prabangos, o paprastas švarkas gali pasakyti tiek daug apie žmogų, nei tikėjomės.
Žmogus tampa drobe, o drabužiai – tapybos įrankiais. Spalvos, formos, tekstūros ir detalės tampa būdais užpildyti tą drobę.
Bet žmogus taip pat gali pasirinkti jos neužpildyti.
Jie gali pasislėpti.
Jie gali atsiriboti.
Jie gali nieko nesakyti.
Ir galbūt todėl mada yra tokia galinga kalba – nes net ir tyloje ji kažką sako.
Tai ar mada gali būti sakrali?
Galbūt sakralumas nėra vien tai, kas priklauso religijai. Galbūt sakralu gali tapti ir tai, kam žmogus suteikia ypatingą reikšmę. Akimirka, daiktas, drabužis, ritualas ar net kasdienis pasirinkimas.
Mada pati savaime nebūtinai yra sakrali.
Tačiau žmogus gali suteikti jai prasmę.
Ir galbūt todėl klausimas nėra tik apie tai, ar mada gali būti sakrali. Klausimas yra ir apie mus pačius – kokią reikšmę suteikiame tam, kuo kiekvieną dieną apsirengiame?
